• Tarpukario Lietuvos žydų gyvensena ir namų aplinka

    Tarpukario Lietuvos žydų gyvensena ir namų aplinka

    Iš pirmo žvilgsnio panašūs tarpukario Lietuvos žydų ir lietuvių namų interjerai iš tiesų slepia žymius dviejų tautybių gyvensenos skirtumus. Bene labiausiai žydo ir lietuvio butai skiriasi baldų naudosena, valgio ruošimu ir judėjų apeiginiais daiktais.

    Tik peržengę žydo namų slenkstį, prie durų staktos randame prikaltą dėklą su mezuza. Mezuza (hebrajiškai – durų stakta) tai pergamento lapelis, su užrašytais Šventraščio žodžiais. Tai yra ritualinis objektas, naudojamas tiek namuose, tiek ir sinagogoje. Tikima, kad mezuzos šventraščio žodžiai saugo namus. Įeidami ir išeidami iš kambario ar namų žydai simboliškai bučiuoja rankos pirštų galus ir jais prisiliečia prie mezuzos, taip ją pagarbindami.

    Žydų tradicijų nežinančius žmones stebina visokių indų, rakandų gausa žydų virtuvėje. Žydai maistą skirsto į tris grupes: mėsišką, pienišką ir neutralų. Neutralus maistas yra žuvis, kiaušiniai, medus bei augalinis maistas – vaisiai, daržovės, grūdinės, ankštinės kultūros. Labai svarbus jo reikalavimas – nemaišyti mėsos ir pieno nei verdant, nei valgant, todėl reikalingi skirtingi virtuvės rakandų komplektai: indai valgiui virti bei kepti, patiekti į stalą, dubenys indams plauti. Taip pat Lietuvos žydai niekada nepainiojo žuvies indų su kitais indais. Žuvį virdavo atskirame puode, jai buvo skirtos atskiros lėkštės. Žuvis yra neutralus produktas, bet kartu mėsos ir žuvies valgyti negalima. Jei valgydavo žuvį, o po to mėsą, tai, suvalgius žuvį, indus nunešdavo į virtuvę ir tarp žuvies ir mėsiško valgio turėjo išsiskalauti burną. Iš viso Lietuvoje žydai turėjo tris indų komplektus: pieniškam, mėsiškam maistui ir Pesach šventei.

    Šabatas – pagrindinė, ypatinga, kiekvieną šeštadienį pažymima žydų šventė. Išvertus iš hebrajų kalbos „Šabat“ reiškia „neveikimas“. Šeštadienis buvo skirtas Dievo pasaulio kūrimui atminti, tad religingiems žydams tai buvo nedarbo diena. Prieš Šabatą sutvarkomi namai, pakeičiama patalynė, išsimaudoma, persirengiama švariais, tvarkingais drabužiais.

    Šabatas prasideda penktadienio vakarą uždegant žakes, kurios buvo įstatomos į žvakides. Ant stalo buvo pastatoma porinė arba keliašakė žvakidė (dažnai tiek žvakių, kiek šeimoje narių). Porinė žvakidė simbolizuoja priesaką „atminti“ ir „švęsti“ Šabatą. Šabato žvakes kiekvieną savaitę penktadienio vakarą tam tikru laiku, prieš saulėlydį, uždegdavo moteris ir Dievą palaimindavo malda. Uždegus žvakes, jų negalima pernešti į kitą vietą. Žvakių uždegimas simbolizuodavo dėkingumą Dievui – dangiškos šviesos kūrėjui, atskyrusiam tamsą nuo šviesos ir šventą Šabato dieną nuo kitų savaitės dienų. Per Šabato vakarienę žvakės degdavo tol, kol užgesdavo.

    Uždegusi žvakes moteris pasakydavo specialią maldą ir vyrai su berniukais išeidavo į sinagogą. Moterys pasilikdavo namie ir laukdavo grįžtančių. Vyrai sinagogoje penktadieniais melsdavosi apie pusantros valandos, tada grįždavo į namus. Lietuvoje plačiai buvo žinoma legenda, kad vyras iš sinagogos ant pečių parsineša du angelus: ant vieno sėdi šviesusis angelas, ant kito – tamsusis. Į namus parnešti angelai žiūrėdavo, ar viskas sutvarkyta, ar visa šeimyna šventiškai apsirengusi, ar pagamintas valgis. Jeigu visur švaru ir šviesu – namuose pasilieka šviesusis angelas. Jeigu ne – pasilieka tamsusis ir tai reiškia, kad kitą savaitę čia gyvenantiems žmonėms nesiseks.

    Grįžę iš sinagogos vyrai nusiplaudavo rankas. Tada šeimos galva atsistodavo prie stalo ir pasakydavo maldą, laikydamas rankoje taurę vyno. Tai yra kidušo taurė. Šeimos galva tarsi palaimindavo vyną ir pačią šventę; jos pradžia pažymima kidušo (palaiminimo) ritualu.

    Apie visa tai – šioje parodoje, parengtoje žydo buto ekspozicijos Lietuvos liaudies buities muziejuje pagrindu.